Laisvės gynėjų diena mokykloje paminėta netradiciškai

Mūsų progimnazija, kaip ir daugelis kitų Lietuvos mokyklų, ir šiais metais prisijungė prie pilietinės akcijos „Atmintis gyva, nes liudija“, mūsų šalyje vykstančios jau nebe pirmus metus. Šios akcijos tikslas – prisiminti ir paminėti prieš 22 metus šalį sukrėtusius tragiškus sausio 13-osios įvykius ir ryžtingus tautiečių veiksmus, siekiant apginti atkurtos Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Šia proga, kaip ir ankstesniais metais, ankstų penktadienio rytą, 8-tą valandą, mokyklos koridorių ir kabinetų languose supleveno žvakių liepsnelės, liudijančios apie mūsų pagarbą tiems, kurie drąsiai stojo ginti Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės 1991 m. sausio 13-ąją. O vyriausieji mokyklos mokiniai, septintokai ir aštuntokai, rinkosi į mokyklos aktų salę, kur ir vyko netradicinė pilietiškumo pamoka – susitikimas su jaunuoju poetu ir prozininku Juliumi Žėku. julius_zekasSvečias į Joniškį Sausio 13-osios proga atvežė ir ypatingą dovaną – Lietuvos himno instaliaciją, kuri tą pačią dieną, 16 valandą, buvo demonstruojama Joniškio kultūros centre.
Susitikime su progimnazijos moksleiviais jaunasis menininkas iš Vilniaus nuoširdžiai papasakojo apie savo išgyvenimus, patirtus tragiškąją sausio 13. Tada jis, dar moksleivis, tapo šių įvykių liudininku. Iki šiol jaunasis kūrėjas negali pamiršti akimirkos, kai jo neįgalus tėvas pavojaus akivaizdoje persiropštė per aukštą tvorą. Ir kaip jis pats stovėjo su fotoaparatu rankose, norėdamas užfiksuoti grėsmingus tankus ir į minią nukreiptus ledinius kariškių žvilgsnius.
Vaikinui pasisekė, nes suaugusieji, pastebėję besiartinančius kareivius, paskatino jaunąjį fotografą slėptis. Ir pirmoji pamoka mokykloje tą dieną buvo ne tokia kaip paprastai. Iki šiol prisimena netikėtą mokytojos klausimą, ar visi jūsų broliai ir seserys sveiki, kuriuo ji tą dieną pradėjo pamoką. Ir neįprastą tylą prieš pamoką ir po jos. Vaikai nesidžiaugė net ir tuo, kad daugiau pamokų tą dieną nebuvo.
Kalbėdamas apie šiandienines Lietuvos problemas, autorius iškėlė klausimą, ar mes apskritai esame tauta, ar mes ja jaučiamės. O gal žodis „lietuviai“ reiškia tik kariauna, kariuomenė? Juk tokią šio žodžio prasmę galime išskaityti iš dar išlikusių, tolimą praeitį liudijančių metraščių. Juk ir šiais laikais Švedijos mokyklose lietuvius mokytojai įvardija kaip plėšikus, grėsmę keliančius asmenis. Apie mūsų tautiečių nusikaltimus plačiai rašoma ir kitų šalių spaudoje. Tai kas gi mes esame? Kas mus vienija kaip tautą? Ir kas skatina vykti iš gimtosios šalies ir laimės ieškoti svetur? Kaip vieną didžiausių šalies problemų kalbėtojas įvardijo emigraciją. Šio reiškinio priežastis – geresnės materialinės padėties užsitikrinimas. Tačiau gyvenime svarbiau yra ne materialusis turtas, o žmogus, žmogaus ryšys su žmogumi. Taip paprastai, klausdamas ir pats atsakydamas, prie pagrindinės minties mus privedė kalbėtojas.
Susitikimo pabaigoje jaunasis menininkas glaustai pristatė savo veiklą. Papasakojo apie Lietuvos menininkų dalyvavimą taikos misijoje Gruzijoje, menų sintezės judėjimo „Sintezija“ įkūrimą. SINTEZIJA – tai menų draugija ir idėjų gildija, kurios tikslas – skatinti drauge kurti, dalintis ir draugauti skirtingų sričių menininkus bei visus geros valios žmones. O pačioje susitikimo pabaigoje pademonstravo 10 minučių trukmės vaizdo klipą, kuriame derėjo autoriaus poetinis žodis, vaizdas ir garsas.
Moksleiviai atidžiai išklausė kalbėtoją. Jiems sausio tryliktoji – jau istorija, tačiau kur kas įdomiau, kai apie tai pasakoja tų įvykių dalyvis.