Kibirkštėlė“ „Aguonėlės“ konkurse

Lap­kri­čio 23–24 d. Vil­niu­je, nacio­na­li­nės M.K. Čiur­lio­nio menų mokyk­los šokio teat­re vyko Lie­tu­vos vai­kų ir mok­s­lei­vių liau­diš­kų šokių stu­di­jų ir ansamb­lių var­žy­tu­vių „Aguo­nė­lė“ nacio­na­li­nis turas. Tai pats svar­biau­sias ir pres­ti­žiš­kiau­sias vai­kų liau­diš­kų šokių kon­kur­sas, vyks­tan­tis kas tris metus.  Šia­me ture net dvi die­nas var­žė­si geriau­si šalies mok­s­lei­vių liau­diš­kų šokių kolek­ty­vai. Tarp jų – ir mūsų „Kibirkš­tė­lė“. Vien pasi­ruoš­ti ir daly­vau­ti tokio lygio kon­kur­se mažo mies­te­lio mažos mokyk­los kolek­ty­vui yra didžiu­lis iššū­kis. Su šiuo iššū­kiu šokė­jai susi­do­ro­jo pui­kiai, nors kolek­ty­vą pas­ku­ti­nė­mis savai­tė­mis puo­lė negan­dos – ligos, trau­mos ir kito­kios nesėk­mės. Didžiu­lė pagar­ba Gri­tai ir Lukai, kurios per neįti­kė­ti­nai trum­pą lai­ką suge­bė­jo išmok­ti labai sun­kų šokį ir pakei­tė susir­gu­sias ar susi­trau­ma­vu­sias Ive­tą ir Bri­gi­tą. Didžiuo­juo­si ir jų šokio part­ne­riais Gus­tu ir Modes­tu S. Ypač nuste­bi­no ir nudžiu­gi­no Gus­to kant­ry­bė ir ati­du­mas. Nega­liu nepa­si­džiaug­ti ir mūsų nau­jo­ku Modes­tu M., per nepil­ną mėne­sį dar­niai įsi­lie­ju­siu į „Kibirkš­tė­lės“ gre­tas ir išmo­ku­siu net du nepa­pras­tai sudė­tin­gus šokius. Didžiu­lis atra­di­mas man — ir dar du mūsų nau­jo­kai – Nag­lis T. ir Faus­tas, įro­dę, kad moty­va­ci­ja ir atkak­lus dar­bas daro ste­buk­lus. Šau­nuo­lis ir Arman­das su savo neįti­kė­ti­nais gabu­mais. Paga­liau ir jis — „Kibirkš­tė­lės“ narys. Neiš­var­din­siu visų kitų, jau ne vie­ne­rius metus kant­riai ir atkak­liai min­dan­čių mūsų salės  grin­dis ir kas­kart vis tobu­liau įval­dan­čių lie­tu­viš­ko sce­ni­nio šokio paslap­tis. „Kibirkš­tė­lės“ jau­ni­mo gru­pė – tai patys nuo­sta­biau­si, išti­ki­miau­si, labiau­siai atsi­da­vę žmo­nės, jau seniai ne mūsų mokyk­los moki­niai, bet vis dar gar­bin­gai ją atsto­vau­jan­tys ir gar­si­nan­tys. Pui­ki ir mer­gi­nų gru­pė, kurios dau­gu­ma šokė­jų jau irgi pali­ko mūsų mokyk­lą, bet į ją sugrįž­ta, kad  toliau šok­tų „Kibirkš­tė­lė­je“. Ir, paga­liau, mano pačios nere­aliau­sios duk­ros – Ade­lė ir Salo­mė­ja, kurios visa­da mane palai­ko, nuo­sta­biai šoka net ir sirg­da­mos, net ir mir­da­mos iš nuo­var­gio, šoka tiek, kiek rei­kia ir kada rei­kia, ir gali bet kada, net nerep­e­ta­vu­sios pakeis­ti bet kokią susir­gu­sią šokė­ją. Šau­nuo­liai ir visi mažie­ji šokė­jė­liai, ir smar­kio­ji jau­nių gru­pė, be kurių gra­žaus šoki­mo „Kibirkš­tė­lė“ būtų ne „Kibirkš­tė­lė“.

Tai­gi, visi iššū­kiai ir sun­ku­mai bei nau­jų rūbų nak­ti­nis siu­vi­mas (ačiū Ronal­do mamai už pagal­bą) buvo sėk­min­gai įveik­ti ir kon­kur­se ketu­rios „Kibirkš­tė­lės“ gru­pės paro­dė dešim­ties šokių prog­ra­mą, kurią gau­siais aplo­dis­men­tais paly­dė­jo pasi­ro­dy­mą ste­bė­ję kon­ku­ren­tai. Po pasi­ro­dy­mo nesu­lai­kiau džiaugs­mo aša­rų ir dėko­jau savo šokė­jams už įdė­tą triū­są, ilgas ir ali­nan­čias rep­e­ti­ci­jas, susi­klau­sy­mą ir supra­tin­gu­mą. Šokė­jai irgi man dėko­jo šil­tais apka­bi­ni­mais, „švie­se­lių šou“, drau­giš­kai sudai­nuo­tais „Tri­mis mili­jo­nais“ , gėlė­mis ir nuo­šir­džiai taria­mais padė­kos žodžiais. Tei­sė­jų komi­si­ja mūsų pasi­ro­dy­mą įver­ti­no pri­zi­ne tre­čią­ja vie­ta. Iško­vo­ti šią vie­tą buvo neleng­va, nes var­žy­tis teko su labais stip­riais dide­lių mies­tų ir mažes­nių mies­te­lių kolek­ty­vais: „Suvar­tu­ku“ iš Plun­gės, „Šer­mukš­nė­le“ iš Šiau­lių, „Vijur­ku“ iš Klai­pė­dos, Vil­ka­viš­kio „Vyže­le“, Gargž­dų „Trep­siu­ku“, „Die­me­dė­liu“ iš Kur­šė­nų ir kitais.  „Kibirkš­tė­lės“ šokė­jai gali didžiuo­tis gar­bin­gai pel­ny­ta pri­zi­ne vie­ta, o mūsų mokyk­la – gra­žiu šokė­jų kolek­ty­vu, gar­si­nan­čiu mokyk­los ir mies­to var­dą.

Kolek­ty­vo vado­vė Sand­ra Pau­la­vi­čie­nė