„Kibirkštėlė“ „Aguonėlės“ konkurse

Lapkričio 23-24 d. Vilniuje, nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos šokio teatre vyko Lietuvos vaikų ir moksleivių liaudiškų šokių studijų ir ansamblių varžytuvių „Aguonėlė“ nacionalinis turas. Tai pats svarbiausias ir prestižiškiausias vaikų liaudiškų šokių konkursas, vykstantis kas tris metus.  Šiame ture net dvi dienas varžėsi geriausi šalies moksleivių liaudiškų šokių kolektyvai. Tarp jų – ir mūsų „Kibirkštėlė“. Vien pasiruošti ir dalyvauti tokio lygio konkurse mažo miestelio mažos mokyklos kolektyvui yra didžiulis iššūkis. Su šiuo iššūkiu šokėjai susidorojo puikiai, nors kolektyvą paskutinėmis savaitėmis puolė negandos – ligos, traumos ir kitokios nesėkmės. Didžiulė pagarba Gritai ir Lukai, kurios per neįtikėtinai trumpą laiką sugebėjo išmokti labai sunkų šokį ir pakeitė susirgusias ar susitraumavusias Ivetą ir Brigitą. Didžiuojuosi ir jų šokio partneriais Gustu ir Modestu S. Ypač nustebino ir nudžiugino Gusto kantrybė ir atidumas. Negaliu nepasidžiaugti ir mūsų naujoku Modestu M., per nepilną mėnesį darniai įsiliejusiu į „Kibirkštėlės“ gretas ir išmokusiu net du nepaprastai sudėtingus šokius. Didžiulis atradimas man – ir dar du mūsų naujokai – Naglis T. ir Faustas, įrodę, kad motyvacija ir atkaklus darbas daro stebuklus. Šaunuolis ir Armandas su savo neįtikėtinais gabumais. Pagaliau ir jis – „Kibirkštėlės“ narys. Neišvardinsiu visų kitų, jau ne vienerius metus kantriai ir atkakliai mindančių mūsų salės  grindis ir kaskart vis tobuliau įvaldančių lietuviško sceninio šokio paslaptis. „Kibirkštėlės“ jaunimo grupė – tai patys nuostabiausi, ištikimiausi, labiausiai atsidavę žmonės, jau seniai ne mūsų mokyklos mokiniai, bet vis dar garbingai ją atstovaujantys ir garsinantys. Puiki ir merginų grupė, kurios dauguma šokėjų jau irgi paliko mūsų mokyklą, bet į ją sugrįžta, kad  toliau šoktų „Kibirkštėlėje“. Ir, pagaliau, mano pačios nerealiausios dukros – Adelė ir Salomėja, kurios visada mane palaiko, nuostabiai šoka net ir sirgdamos, net ir mirdamos iš nuovargio, šoka tiek, kiek reikia ir kada reikia, ir gali bet kada, net nerepetavusios pakeisti bet kokią susirgusią šokėją. Šaunuoliai ir visi mažieji šokėjėliai, ir smarkioji jaunių grupė, be kurių gražaus šokimo „Kibirkštėlė“ būtų ne „Kibirkštėlė“.

Taigi, visi iššūkiai ir sunkumai bei naujų rūbų naktinis siuvimas (ačiū Ronaldo mamai už pagalbą) buvo sėkmingai įveikti ir konkurse keturios „Kibirkštėlės“ grupės parodė dešimties šokių programą, kurią gausiais aplodismentais palydėjo pasirodymą stebėję konkurentai. Po pasirodymo nesulaikiau džiaugsmo ašarų ir dėkojau savo šokėjams už įdėtą triūsą, ilgas ir alinančias repeticijas, susiklausymą ir supratingumą. Šokėjai irgi man dėkojo šiltais apkabinimais, „švieselių šou“, draugiškai sudainuotais „Trimis milijonais“ , gėlėmis ir nuoširdžiai tariamais padėkos žodžiais. Teisėjų komisija mūsų pasirodymą įvertino prizine trečiąja vieta. Iškovoti šią vietą buvo nelengva, nes varžytis teko su labais stipriais didelių miestų ir mažesnių miestelių kolektyvais: „Suvartuku“ iš Plungės, „Šermukšnėle“ iš Šiaulių, „Vijurku“ iš Klaipėdos, Vilkaviškio „Vyžele“, Gargždų „Trepsiuku“, „Diemedėliu“ iš Kuršėnų ir kitais.  „Kibirkštėlės“ šokėjai gali didžiuotis garbingai pelnyta prizine vieta, o mūsų mokykla – gražiu šokėjų kolektyvu, garsinančiu mokyklos ir miesto vardą.

Kolektyvo vadovė Sandra Paulavičienė