De­be­sy­lų ko­dai, nu­vy­ti ka­la­dė­lė­mis

juostos_-_Ugne_-_nuotrauka_1Kažkada buvo manoma, kad verpti siūlus ir austi juostas moteris išmokė laumės. Jos juk tuo nuolat užsiima – dėlioja žmogaus likimo gijas į gyvenimo juostą, vieniems įpindamos laimę, meilę, turtus, kitiems nepagailėdamos negandų. Seniai seniai, kai vaikai buvo gimdomi mažose pirtelėse sodybų pakraščiuose, ten sulėkdavo ir laumės – likimo dalytojos – ir pradėdavo austi žmogaus kelią. O kai visas kelias būdavo nueitas, ženklai perskaityti, kodai įminti ir vargai atvargti, užmegzdavo laumės paskutinį mazgelį ir nukirpdavo siūlą. Svajonių nereikia pamiršti Apie tai, kokia juostos prasmė, iš ko ir kaip jos audžiamos, šiandien jau bežino reta moteris. Tik kai kur dar galima rasti senučiukę, pamenančią audimo tradicijas. Kartais tuo susidomi jaunimas, bet pagrindinę saugojimo funkciją atlieka tautodailininkai. Joniškio M. Slančiausko progimnazijos pradinių klasių mokytoja Ugnė Vaineikienė pasakoja visada norėjusi būti tekstilininke, tačiau pirmoji svajonė – mokytis dailės technikume – neišsipildė. „Lankiau muzikos mokyklą, o ne dailės, todėl nebuvau pasiruošusi stojamiesiems egzaminams. Gavau prastą pažymį ir sugrįžau namo į Kėdainius verkdama…“ – prisimena ji. Tačiau noras austi niekur nedingo. Nedidelėmis namie rastomis staklelėmis išaudė pirmąją juostą. Deja nebuvo kas pamoko, todėl dėliojo siūlus taip, kaip pačiai atrodė. Pirmoji juosta – labai paprasta, be raštų, todėl nedžiugino. Studijuodama Šiauliuose domėjosi kraštotyra. Kartu su bendraminčiais daug kaimo takelių išvaikščiota, daug žmonių prakalbinta ekspedicijose. Koncertams reikėjo rūbų, kuriuos studentai patys siuvosi iš lino, siuvinėjo, puošė nėriniais. Kažkas pamokė, kaip neturint audimo staklių juostą galima nusipinti. „Nupyniau ne vieną. Jas išmainydavau į nagines, kankleles, kitus instrumentus ar tiesiog dovanodavau“, – pasakoja moteris. Vėliau ji sužinojo apie dar vieną tekstilės techniką – vijimą kaladėlėmis – ir išmoko kurti juostas šiuo būdu. Skaityti toliau …