Svečiuose – vaikų literatūros kūrėjas Darius Rekis

Vai­kams daž­nai atro­do, kad rašy­to­jai – pra­ei­to šimt­me­čio ar dar senes­nių lai­kų žmo­nės, geriau­siu atve­ju kaž­kur pasau­lio kraš­te gyve­nan­tys paslap­tin­gi žodžio ste­bukla­da­riai. Ir tik nedau­ge­lis juos gali įsi­vaiz­duo­ti kaip tokius pačius žmo­nes, arti­mus ir papras­tus, gyve­nan­čius šalia mūsų. Būtent toks ir yra nese­niai į mūsų rajo­ną grį­žęs ir jau ketu­rio­mis kny­go­mis skai­ty­to­jus nuste­bi­nęs poe­tas ir pro­zi­nin­kas Darius Rekis. Tad į susi­ti­ki­mą su šiuo jau­nu rašy­to­ju susi­rin­ko tre­čių ket­vir­tų kla­sių pra­di­nu­kai ir penk­to­kai, norin­tys gyvai pabend­rau­ti su vai­kiš­kų kny­gų auto­riu­mi.

Darius Rekis gimė 1982 m. rug­sė­jo 9 d. Alse­lių kai­me, Joniš­kio rajo­ne. 1983 m. šei­ma per­si­kė­lė gyven­ti į Akme­nės rajo­no Ven­tos kai­mą. Ven­to­je Darius bai­gė vidu­ri­nę mokyk­lą,

2001–2006  m. stu­di­ja­vo Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te, Vai­kys­tės peda­go­gi­kos stu­di­jų prog­ra­mą su Eti­kos daly­ko spe­cia­li­za­ci­ja, vėliau apsi­gy­nė eduko­lo­gi­jos magist­ro laips­nį, o 2014 m. apsi­gy­nė ir dak­ta­ro diser­ta­ci­ją. Darius Rekis dar būda­mas stu­den­tu akty­viai įsi­trau­kė į visuo­me­ni­nę veik­lą, buvo Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to tary­bos, uni­ver­si­te­to sena­to narys, vie­nas iš Klai­pė­dos mies­to Aka­de­mi­nių rei­ka­lų tary­bos stei­gi­mo ini­cia­to­rių.

Jau­nas rašy­to­jas yra išlei­dęs jau ketu­rias kny­gas. Pir­mo­ji poe­zi­jos kny­ga „Pasi­slė­pu­sios sau­lės švie­soj“ pasi­ro­dė 2011 m. Pir­ma­ja­me rin­ki­ny­je – mokyk­los ir stu­di­jų metais para­šy­ti eilė­raš­čiai. Po tre­jų metų išklei­džia­ma apy­sa­ka jau­ni­mui „Vis­ką susap­nuo­ti dar kar­tą“. Ši kny­ga, pasak jos auto­riaus, – stu­di­jų Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te rezul­ta­tas, nes rašy­ti vai­kams paskai­tų metu audi­to­ri­ją pas­ka­ti­no dės­ty­to­jas Romu­al­das Skun­či­kas. Kaip tei­gia Darius Rekis, tada ir atsi­ra­do min­tis paban­dy­ti, o vie­ną nemi­gos nak­tį paki­lęs iš lovos ir para­šęs pir­mą sky­rių. 2016 m. pasi­ro­do ant­ro­ji eilė­raš­čių kny­ga „Pra­žy­du­sios klum­pės“, kurią auto­rius pri­sta­tė ir Joniš­kio Jono Avy­žiaus vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je. Šie­met die­nos švie­są išvy­do pasa­ka vai­kams „Kaip kukiai su gruz­džiais kovo­jo“. Tai sma­gi, nuo­tai­kin­ga isto­ri­ja apie drau­gys­tę, ryž­tą, drą­są ir kelio­nę į nuo­ty­kį.

Smal­si vai­kų audi­to­ri­ja išklau­sė auto­riaus pasa­ko­ji­mą apie jo kūry­bos pra­džią: pomė­gį skai­ty­ti kny­gas, lydė­ju­sį būsi­mą­jį rašy­to­ją nuo pat mažu­mės, mažes­niems bro­liu­kas eks­p­rom­tu vaka­rais prieš mie­gą kuria­mas pasa­kas, dės­ty­to­jo R. Skun­či­ko padrą­si­ni­mą. Lei­dus klaus­ti, vai­kų ran­ku­tės kilo vie­na po kitos. Taip norė­jo­si išsi­aiš­kin­ti, iš kur kyla idė­jos, kada ir kaip geriau­siai seka­si rašy­ti. Dėl dide­lio klau­sy­to­jų smal­su­mo net pri­trū­ko lai­ko kūry­bi­nei užduo­čiai – pasa­kos kūri­mui. Bet tai bus gali­ma pada­ry­ti ir kito susi­ti­ki­mo metu, kai pasi­ro­dys dar vie­na kny­ge­lė vai­kams, ko mes auto­riui ir lin­ki­me. Įteik­da­ma auto­riui kuk­lią atmi­ni­mo dova­nė­lę susi­ti­ki­mo orga­ni­za­to­rė moky­to­ja Ali­na Jonai­tie­nė lin­kė­jo nepra­ras­ti lakios fan­ta­zi­jos ir noro kur­ti vai­kams, nes tai išties neleng­vas dar­bas. Vai­kų audi­to­ri­ja – pati ino­rin­giau­sia.

Edukacinis užsiėmimas — „Stebuklinga žolelių galia“

Pra­si­dė­jus žvar­biems ir lie­tin­giems orams, dau­ge­liui iš mūsų rūpi, kaip rei­kia apsi­sau­go­ti nuo per­ša­li­mo ir kitų ligų, kaip jas išsi­gy­dy­ti seno­vi­niais liau­diš­kais būdais.

Tre­čia­die­nio popie­tę 1a (mokyt. D. Klau­sie­nė) ir 3b (mokyt. L. Pili­pa­vi­čie­nė) kla­sių moki­niai į sve­čius pasi­kvie­tė isto­ri­kę, gidę, edu­ka­ci­nių užsi­ėmi­mų vedė­ją Liną Vai­te­kū­nie­nę, kuri domi­si seno­lių papro­čiais, tikė­ji­mais, liau­diš­kais gydy­mo būdais.

Nuo  senų seno­vės mūsų  pro­tė­viai augi­no, rin­ko įvai­rias žole­les. Žole­les nau­do­jo, kad išsi­gy­dy­tų  įvai­rias ligas, vir­tu­vė­je kaip prie­sko­nius, kon­ser­va­vi­mui. Iš vais­ti­nių žole­lių  gami­no įvai­rius tepa­lus, smil­ka­lus. Vai­kams edu­ka­to­rė pasa­ko­jo, rodė įvai­rių rūšių vais­ti­nes žole­les, davė jas apžiū­rė­ti, pauos­ty­ti, papa­sa­ko­jo apie  jų gydo­mą­sias savy­bes ir panau­do­ji­mą.

Vai­kai dali­jo­si savo patir­ti­mi, rodė vie­nas kitam, pasa­ko­jo apie vais­ti­nes žole­les, atsi­neš­tas iš namų.

Ska­nau­da­mi gar­džią žole­lių arba­tą su natū­ra­liu medu­mi ir sva­rai­niu, vai­kai įver­ti­no jos sko­nį ir aro­ma­tą.

Edu­ka­ci­nio užsi­ėmi­mo pabai­go­je pra­di­nu­kai į drobi­nį mai­še­lį įsi­ri­šo ir išsi­ne­šė į namus  žole­les, kurios, pasak Linos Vai­te­kū­nie­nės, pagal seno­lių tikė­ji­mą „apsau­go nuo blo­gos akies“.

Moki­niai supra­to, kad dide­lė gydo­mo­ji galia sly­pi mažo­je žole­lė­je.

Knygvežiukas veža

Rug­sė­jo 24 die­ną M. Slan­čiaus­ko penk­to­kai sulau­kė sve­čių iš Šiau­lių apskri­ties Povi­lo Višin­skio vie­šo­sios bib­lio­te­kos su pro­jek­ti­ne prog­ra­ma „Knyg­ve­žiu­kas veža“. Per pusan­t­ros valan­dos tru­ku­sį užsi­ėmi­mą moki­niai turė­jo gali­my­bę daly­vau­ti kny­gų skai­ty­mo var­žy­bo­se, kuo­met turė­jo atlik­ti užduo­tis, rem­da­mie­si pateik­tais kūri­niais. Moki­nius malo­niai nuste­bi­no Moni­kos Šal­ty­tės ir „Foru­mo teat­ro“ prog­ra­ma – inte­rak­ty­vus kūri­nio inter­pre­ta­vi­mas per dra­mą, kur moki­niai ne tik galė­jo aptar­ti maty­tą sce­na­ri­jų, bet ir patys jį per­vai­din­ti. Galiau­siai penk­to­kams buvo išda­lin­ti plan­še­ti­niai kom­piu­te­riai, kurių pagal­ba vyko išma­nio­ji lite­ra­tū­ri­nė vik­to­ri­na. Lai­mė­ju­sios koman­dos apdo­va­no­tos pri­zais, o mokyk­los bib­lio­te­ka net visa krū­ve­le nau­jų, įdo­mių, gun­dan­čių moki­nius skai­ty­ti kny­gų.

Edu­ka­ci­nės prog­ra­mos metu pasi­sė­mę nau­jų žinių, įspū­džių, paty­rę gerų emo­ci­jų, moki­niai išsku­bė­jo į liku­sias pamo­kas.

Bib­lio­te­ki­nin­kė Gita­na

Atvirukai — kvietimai gaminami su meile

Kvie­ti­mus rajo­no sve­čiams į jubi­lie­ji­nę mokyk­los šven­tę Mato Slan­čiaus­ko pra­di­nu­kai nuta­rė paga­min­ti patys. Jiems patar­ti, pagel­bė­ti atvy­ko mūsų rajo­no tau­to­dai­li­nin­kė, tapy­to­ja Dalia Sut­ku­vie­nė. Paukš­te­liai, kny­gos, pieš­tu­kai, var­pe­liai, gėlės sumir­gu­lia­vo atviru­kų pus­la­piuo­se pri­min­da­mi gra­žų mokyk­los 40-mečio jubi­lie­jų. Atviru­kai — kvie­ti­mai  paga­min­ti su mei­le, nuo­šir­du­mu  pas­klis po rajo­no mokyk­las, dar­že­lius, įstai­gas kvies­da­mi į bai­gia­mą­jį ren­gi­nį.

Grįžtu į savo mokyklą“ — Tomas Vaičiukynas

Tęsiant pro­jek­tą „Grįž­tu į savo mokyk­lą“ penk­ta­die­nį mokyk­lo­je lan­kė­si M. Slan­čiaus­ko gim­na­zi­jos pir­mo­sios lai­dos moki­nys Tomas Vai­čiu­ky­nas, kuris buvo pakvies­tas pasi­da­lin­ti savo sėk­me. Sugu­ž­ėję į aktų salę, aštun­to­kai nuš­čiu­vę klau­sė­si sve­čio, kuris pasa­ko­jo, kad iki 8 kla­sės mokan­tis kito­je Joniš­kio mies­to mokyk­lo­je į jo pažy­mių kny­ge­lę rei­kė­jo net papil­do­mų lapų pasta­boms įkli­juo­ti. Kai Tomas bai­gė 8 kla­ses M. Slan­čiaus­ko gim­na­zi­jo­je buvo skel­bia­mas kon­kur­sas patek­ti į tuo­me­ti­nę pir­mą­ją gim­na­zi­jos kla­sę. Tomas, netrūk­da­mas noro ir užsi­spy­ri­mo, pasi­mo­kęs visą papil­do­mai per vasa­rą, įsi­lie­jo į gim­na­zis­tų gre­tas. Tai buvo vie­nas lem­tin­giau­sių žings­nių gyve­ni­me. Pabai­gęs gim­na­zi­ją, uni­ver­si­te­tą, įgi­jęs magist­ra­tū­ros laips­nį, šian­dien Tomas vado­vau­ja dau­giau kaip 100 žmo­nių koman­dai, yra elekt­ro­ni­kos inži­ne­ri­nių sis­te­mų spe­cia­lis­tas, kurio hobis — var­di­niai moto­ci­klai, jų apdai­los deta­lių kūri­mas.
Tomas moki­niams pabrė­žė:
Kad gyve­ni­me, kaip ir kla­sė­je, yra kon­ku­ren­ci­ja;
Kad norė­da­mas pra­dė­ti savo vers­lą turi būti tos sri­ties geriau­sias, labiau­siai apsi­švie­tęs;
Kad ir ko besi­im­tum, turi tai pada­ry­ti geriau­siai;
Kad moki­niai moky­tis ar nesi­mo­ky­ti spren­di­mą pri­ima patys ir už jį yra patys atsa­kin­gi (ne tėvai ar moky­to­jai) — vėliau galės kal­tin­ti tik save. Susi­ti­ki­mas vai­kams pali­ko didžiu­lį įspū­dį.

Esa­me labai dėkin­gi už susi­ti­ki­mo ini­cia­ty­vą Tomo buvu­siai auk­lė­to­jai Svet­la­nai Plak­sij.

Jolan­ta Šiur­nie­nė, direk­to­rės pava­duo­to­ja ugdy­mui